Stebiu paskutines diskusijas viešoje erdvėje dėl mūsų darbo grupės parengto naujo darbo kodekso projekto. Mokslininkai kaltinami “revoliucija”, kažko neįrašę, neapgalvoję, nesureguliavę…
Rengėme kodeksą ne sovietmečiui su planine ekonomika ir lygiava kur visi vienodai mažai uždirba, o šiuolaikinei darbo rinkai – moderniems, protingiems, gebantiems susitarti dėl reikiamų darbo sąlygų darbuotojams bei darbuotojus vertinantiems darbdaviams. Tikime, kad šalys be išorės pagalbos gebės susitarti dėl tokių darbo sąlygų, kurios joms reikalingos.
Bet matome, kad yra ir sovietmečio “visko sureguliavimo” išsiilgusių asmenų, kurie siekia “pasakyti” ko reikia darbuotojams, nes jie jau dabar žino kam ko reikia… Gal siekiama kodeksą paversti kazuistinio reguliavimo pavyzdžiu: neparašyta, reiškia negalima? Jiems norisi kažką “gauti”, o ne užsidirbti. Jie, matyt, atsimena, kad galima kažką gauti gegužės švenčių proga, todėl vietoje to, kad ieškotų būdų derėtis dėl didesnių algų, siūlo prirašyti į kodeksą atsiminimais apie spalį grįstų priemokų. O gal jie mano, kad kuo daugiau privels kodekse nesąmonių, tuo geriau bus ginčytis teisme naudojant engiamos silpnosios šalies apsaugos teorijas? Galima atspėti…
Manau, kad darbuotojai labiausiai vertins tai, ką patys, be partijos pagalbos iškovos derybose su savo darbdaviais.
Gal priimkime europietišką darbo kodeksą ir pradėkime kurti geresnius darbo santykius?